1483–1484 žiema
Tempiu ilgą, tamsią žiemą vienui viena Vokinge. Mano damos atskirtos nuo manęs, apkaltintos išdavystės ruošimu, visi patikimi draugai ir žygūnai išvyti. Man net neleidžiama jų matyti. Tarnus parinko vyras — mano prižiūrėtojas — ir šie ištikimi tiktai jam. Namiškiai žiūri į mane kreivai kaip į moterį, kuri išdavė šeimininką ir jo interesus, kaip į neištikimą žmoną. Vėl gyvenu tarp svetimų, toli nuo rūmų šurmulio, atskirta nuo bičiulių ir toli — taip toli — nuo savo sutriuškinto sūnaus. Kartais bijau, kad niekada jo nebeišvysiu. Kartais bijau, kad jis atsisakys didžio tikslo, įsikurs Bretanėje, ves paprastą merginą ir taps paprastu jaunu vyriškiu — ne Dievo šlovei parinktu ir per motinos agoniją pasaulį išvydusiu berniuku. Jis yra moters, kurią pašaukė šlovei pati Žana D’Ark, sūnus. Ar gali jis tapti dykūnu? Girtuokliu? Vaikinu, kuris smuklėse tauškia, kad būtų tapęs karaliumi, jei ne raganos vėjas ir likimo pirštas?
Surandu, kaip perduoti jam vieną laiškelį prieš Kalėdas. Nusiunčiu ne palaiminimą ar kalėdinį sveikinimą. Dienos per niūrios keistis dovanomis. Lankasterių giminei buvo blogi metai. Nejaučiu džiaugsmo, kurio galėčiau linkėti kitiems. Turime nudirbti ilgą, sunkų darbą, jeigu jis nori pasiekti karūną, ir Kalėdos — pati ta diena pradėti viską iš naujo.
Sveiki, mano svaini Džasperai ir sūnau Henri,
Kiek žinau, netikroji karalienė Elžbieta ir uzurpatorius Ričardas derasi dėl jos paleidimo iš vienuolyno sąlygų. Pageidauju, kad mano sūnus Henrikas viešai paskelbtų apie savo sužieduotuves su Jorko princese Elžbieta. Tai turėtų sukliudyti jai ištekėti už kito, priminti jos ir mano giminei apie Henriko pretenzijas į sostą, parodyti ankstesnę jų paramą jam ir dar kartą paskelbti apie ketinimus užimti Anglijos sostą.
Jis turi padaryti tai per Kalėdas Reno katedroje, kaip Žana D’Ark paskelbė apie Prancūzijos karalių Reimso katedroje. Tai mano, kaip jo motinos ir giminės galvos, įsakymas.
Su šventėmis.
Margareta Stenli
Ilgais apgailėtinų Kalėdų ir nelinksmų Naujųjų metų vakarais, kai neperregima tamsa pamažu užleidžia vietą šaltiems pilkiems rytams, randu laiko pamedituoti apie ambicijų tuštumą ir nuodėmę siekiant nuversti teisėtą karalių. Parpuolusi ant kelių prieš savo Dievą klausiu, kodėl nebuvo palaiminta mano sūnaus kelionė atgauti teisėtą vietą pasaulyje, kodėl lietus stojo prieš jį, kodėl vėjas nubloškė laivus, kodėl žemės drebėjimų, vėjo ir ugnies Dievas negalėjo sutramdyti audros prieš Henrį, kaip sutramdė Galilėjoje? Klausiu Jo, kodėl Elžbieta Vudvil, Anglijos našlė karalienė, kuri yra ragana, kaip visi žino, turėtų išeiti iš slėptuvės susitarusi su uzurpatoriumi karaliumi? Kodėl jai nutiestas kelias pasaulyje, o manasis užtvertas ir klampus? Išsitiesiu ant šaltų presbiterijos laiptų plytelių ir pasiduodu šventam sielvartui, jausdama sąžinės graužimą.
Ir tada sulaukiu. Po daugelio ilgų pasninko ir maldos naktų pagaliau išgirstu atsakymą. Suprantu, jog žinau, kodėl. Randu atsakymą.
Pagaliau suvokiu, jog puikybės nuodėmė ir godumas apjuodino mūsų sumanymą, mūsų planams sukliudė vienos nuodėmingos moters keršto troškimas. Kalta moteris, kuri laiko save karaliaus motina ir nesutinka pasitenkinti tuo, jog yra paprasta moteris. Kad sumanymas neišdegė, kalta moters tuštybė, būdama karalienė ji sugriaus taiką šalyje dėl savanaudiškų potroškių. Pažinti save — tai pažinti visus, ir aš išpažinsiu savo nuodėmę ir tai, kad ji prisidėjo prie mūsų nesėkmės.
Esu kalta tik dėl teisėtų ambicijų ir stipraus troškimo užimti man derančią vietą. Mano įtūžis teisėtas. Kalta Elžbieta Vudvil. Tai jos tuštybė užtraukė Anglijai karą; ji atėjo pas mus sklidina norų dėl savo sūnaus, kupina pasididžiavimo savo gimine, pilna tikėjimo savo grožiu. O man reikėjo atsisakyti paremti jos nuodėmingą puikybę. Elžbietos noras, kad jos sūnus laimėtų, išstūmė mus už Dievo kantrybės rėmų. Man reikėjo numanyti jos tuštybę ir nusigręžti.
Esu smarkiai prasikaltusi, dabar suprantu, ir meldžiu Dievo man atleisti. Esu kalta, kad susidėjau su Bakingamu, kurio tuščia puikybė ir bedieviškas valdžios troškimas užtraukė mums liūtį, kad prisijungiau prie karalienės Elžbietos, kurios tuštybė ir norai bjaurūs Viešpačiui. Be to, kas žino, kaip ji prisišaukė tą lietų?
Man reikėjo kaip Žanai joti vienai, laikytis savo vizijos. O susidėjau su nusidėjėliais — ir dar kokiais nusidėjėliais! Sero Džono Grėjaus našle. Vaikinu, kuris buvo apvesdintas su Katerina Vudvil. Tad ir buvau nubausta už jų nuodėmes. Pati aš nenusidėjau, visažinančiam Dievui tai ne paslaptis, bet leidau sau prisidėti prie jų ir todėl man, šventajai, teko dalytis nusidėjėlių bausme.
Kankinuosi galvodama, kad jų nedori darbai galėjo sunaikinti teisėtą mano siekį. Elžbieta yra pripažinta ragana, raganos duktė, o hercogas Bakingamas staipėsi kaip povas visą savo trumpą amželį. Nereikėjo taip smukti susidedant su jais; man reikėjo geriau pagalvoti ir leisti jiems rengti savo sukilimą, vykdyti savo žmogžudystes, nesikišti į nieką. Bet dabar jų pralaimėjimas prislėgė ir mane, jų liūtis nuplovė mano viltis, jų nuodėmė krito ant manęs. Ir štai aš žiauriai nubausta už jų nusikaltimus.